|
Medituokim.Lt
|
PAGALBA VAIKAMS
Vaikų ir pauglių psichologinis konsultavimas yra atskira psichologinio konsultavimo rūšis, ganėtinai stipriai besiskirianti nuo suaugusiųjų psichologinio konsultavimo. Visų pirma vaikų psichologinis konsultavimas skiriasi savo forma - be pokalbių, konsultacijose kaip terapinio poveikio priemonės naudojami terapiniai žaidimai, pasakos, piešiniai ir pan.
Apie psichologinės pagalbos reikalingumą vaikui sprendžia jo tėvai, o ne jis pats. Be to, jaunesnio amžiaus vaikui tėvai yra svarbi jo pasaulio dalis. Todėl konsultuojamas ne tik vaikas, bet ir jo tėvai. Konsultuojant labai svarbus tėvų įsitraukimas į terapinį procesą, jų supratimas ir pagalba vaikui. Nėra taip paprasta tėvams pasiryžti atvesti vaiką ar paauglį pas psichologą, nors problematiškas vaiko ar paauglio elgesys gali seniai rodyti, kad kažkas ne taip. Kodėl taip sunku patikėti, kad vaikui ar paaugliui reikalinga psichologo pagalba? Gali būti, kad tėvams sunku pripažinti, jog jie nebuvo idealūs tėvai... Neigiamai veikia ir aplinkinių požiūris – nejaugi jau tokia prasta jūsų situacija… Taip pat nėra paprasta pasitikėti svetimu žmogumi, patikėti jam savo vaiką ar paauglį ir gal net jį palikti vieną su juo kabinete. Kai kuriems tėvams gali kelti nerimą mintis, kad vaikui ar paaugliui pas psichologą reikės lankytis labai ilgai, kad jų atžala pripras prie konsultacijų ir prie psichologo, o tada jau negalės gyventi savarankiškai.
Norėčiau nuraminti tėvus – konsultacijos su vaikais ar paaugliais netrunka labai ilgai, dažnai pagerėjimo galima sulaukti po 3–6 mėnesių (susitinkant kartą per savaitę). Žinoma, vaikas ar paauglys susidraugauja su psichologu, tačiau kai problemos susitvarko ir vaiko būsena pagerėja – natūraliai ateina noras baigti susitikimus, vaikas ar paauglys pats pradeda netiesiogiai užsiminti, kad jau metas atsisveikinti. Pabaiga neateina staiga: vaikas ar paauglys po truputį pripranta prie minties, kad jis jau sustiprėjo ir pats gali išspręsti savo problemas. Taip pat vaikui ar paaugliui turi būti suteikiama galimybė grįžti pas psichologą (parašyti, paskambinti), jeigu tik jam kils problemų ar klausimų.
Keistis turės visa šeima.
Ko tikėtis tėvams, kurie jau pasiryžo vesti vaiką pas psichologą? Pirmiausia, jie turėtų nenustebti, kai psichologas pasiūlys jiems bendradarbiauti sprendžiant vaiko ar paauglio problemas. Dažnai tėvai galvoja atvirkščiai: “Nuvesiu vaiką ar paauglį pas psichologą ir tegu jis visais būdais stengiasi mano atžalą pataisyti ir pagydyti”. Deja, tėvai ir patys turės dėti dideles pastangas, kad sumažėtų vaiko ar paauglio problemos, nes šeima – tai sistema, o vaikas – tik viena tos sistemos dalelė. Todėl tam, kad pasikeistų vaikas ar paauglys– turi keistis visa sistema, t. y. – šeima. Tad tėvai iš psichologo neretai gauna įvairių namų darbų, susijusių su vaiko auklėjimu, turi paskaityti knygų apie vaikų ar paauglių psichologiją ir pan. Kartais besikalbant su šeima paaiškėja, kad psichologinės pagalbos reikia ne vaikui ar paaugliui , o kuriam nors iš suaugusiųjų, todėl pasiūloma būtent jam ir lankytis pas psichologą.
Kai jau vaikas ar paauglys pradeda lankytis pas psichologą, periodiškai sutariama susitikti ir su tėvais – tam, kad jie galėtų papasakoti, kaip keičiasi vaiko ar paauglio elgesys, bendravimas namie, kad užduotų iškilusius klausimus psichologui, pasidalytų patirtimi, kaip sekasi, panaudoti naujai išmoktus auklėjimo būdus.
Susitikus psichologas gali paprašyti papasakoti ne tik vaikelio ar paauglio gimimo istoriją, jo kūdikystės ypatumus, bet ir paklausti, kaip praėjo mamos nėštumas, besilaukiant šio vaiko, kaip mama ir tėtis gyveno ir jautėsi, kai patys buvo vaikai. Jeigu vaikutis yra mažas ir nenori atsiskirti nuo mamos, konsultacijoje kartu su vaiku bus ir ji. Tada psichologas stebės mamos ir vaiko žaidimą, bendravimą tiek, kiek reikės, pats dalyvaus bendrame procese.
Keistis turės visa šeima.
Ko tikėtis tėvams, kurie jau pasiryžo vesti vaiką pas psichologą? Pirmiausia, jie turėtų nenustebti, kai psichologas pasiūlys jiems bendradarbiauti sprendžiant vaiko ar paauglio problemas. Dažnai tėvai galvoja atvirkščiai: “Nuvesiu vaiką ar paauglį pas psichologą ir tegu jis visais būdais stengiasi mano atžalą pataisyti ir pagydyti”. Deja, tėvai ir patys turės dėti dideles pastangas, kad sumažėtų vaiko ar paauglio problemos, nes šeima – tai sistema, o vaikas – tik viena tos sistemos dalelė. Todėl tam, kad pasikeistų vaikas ar paauglys– turi keistis visa sistema, t. y. – šeima. Tad tėvai iš psichologo neretai gauna įvairių namų darbų, susijusių su vaiko auklėjimu, turi paskaityti knygų apie vaikų ar paauglių psichologiją ir pan. Kartais besikalbant su šeima paaiškėja, kad psichologinės pagalbos reikia ne vaikui ar paaugliui , o kuriam nors iš suaugusiųjų, todėl pasiūloma būtent jam ir lankytis pas psichologą.
Kai jau vaikas ar paauglys pradeda lankytis pas psichologą, periodiškai sutariama susitikti ir su tėvais – tam, kad jie galėtų papasakoti, kaip keičiasi vaiko ar paauglio elgesys, bendravimas namie, kad užduotų iškilusius klausimus psichologui, pasidalytų patirtimi, kaip sekasi, panaudoti naujai išmoktus auklėjimo būdus.
Susitikus psichologas gali paprašyti papasakoti ne tik vaikelio ar paauglio gimimo istoriją, jo kūdikystės ypatumus, bet ir paklausti, kaip praėjo mamos nėštumas, besilaukiant šio vaiko, kaip mama ir tėtis gyveno ir jautėsi, kai patys buvo vaikai. Jeigu vaikutis yra mažas ir nenori atsiskirti nuo mamos, konsultacijoje kartu su vaiku bus ir ji. Tada psichologas stebės mamos ir vaiko žaidimą, bendravimą tiek, kiek reikės, pats dalyvaus bendrame procese.
Tėvų vaidmuo:
- Klauskite ir domėkitės.
- Diskutuokite ir išsakykite savo nuomonę.
- Išsiaiškinkite vaiko problemas.
- Bendradarbiaukite.
- Padėkite vaikui.
- Bendravimo, elgesio problemos (vaikas yra labai vienišas, uždaras, nenori ir nemėgsta bendrauti, patiria bendraamžių patyčias, nepasitiki savimi, daug konfliktuoja, agresyviai elgiasi, meluoja, sunkiai sukaupia dėmesį).
- Adaptacijos sunkumai (sunki adaptacija darželyje, mokykloje, neprisitaikymas kituose vaikų kolektyvuose, nenoras būti su bendraamžiais).
- Emocinės problemos (vaikas patiria įvairias baimes, nerimą, nesuvaldo impulsų, yra labai jautrus, verksmingas, nuolat atrodo liūdnas ar abejingas, sunkiai išsiskiria su tėvais).
- Įvairūs negalavimai, kai nerandama medicininės priežasties (galvos, pilvo skausmai, šlapinimasis į lovą, sutrikęs miegas, apetito praradimas arba pernelyg didelis maisto poreikis, nerviniai tikai, mikčiojimas).
